Gruzdshtetl.com siekia išsaugoti ir pagerbti Gruzdžių miestelio žydų bendruomenės kultūrinį ir istorijos paveldą.
Žydų bendruomenė Gruzdžiuose
Sratipsnis iš JewishGen.com -vertimas GruzdShtetl.com
Gruzdžiai yra Žemaitijos regione, šiaurės vakarų Lietuvoje, 22 km į šiaurės vakarus nuo rajoninio Šiaulių miesto. Dvaras ir aplinkinės žemės priklausė didikų Zubovų šeimai, o nuo 1858 m. iki Pirmojo pasaulinio karo – Naryškinų šeimai. Šiuo laikotarpiu miestelis priklausė Kauno gubernijai ir buvo valsčiaus centras. Šią poziciją jis išlaikė ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę (1918–1940 m.). Žydų bendruomenė Gruzdžiuose, tikėtina, įsikūrė XVIII amžiaus pabaigoje. XIX amžiaus pabaigoje žydai sudarė beveik pusę vietos gyventojų. Dauguma žydų vertėsi smulkiąja prekyba. Kelios šeimos pragyveno iš įvairios veiklos ir prekybinių ryšių su Naryškino dvaru, ypač su gretimu gyvulininkystės ūkiu. 1887 m. gaisras sunaikino vienintelius maldos namus (Bet Midrašą) ir 22 žydų šeimų namus. Vietos rabinas Yisraelis Levinas ir keturi bendruomenės vyresnieji periodinio leidinio „Hamelitz“ puslapiuose kreipėsi pagalbos į kitas žydų bendruomenes. Vėlesniais metais maldos namai buvo atstatyti, tačiau dėl sunkios ekonominės padėties dešimtys šeimų iš Gruzdžių emigravo užjūrin, daugiausia į Pietų Afriką, JAV ir Meksiką. Nedaug kas apsigyveno Izraelio Žemėje (Eretz Yisrael). Bendruomenėje buvo žydų, aktyviai rėmusių Izraelio Žemės apgyvendinimą. 1886 m. rėmėjų sąraše (savanorių, padedančių mūsų broliams kolonistams Šventojoje Žemėje) minima keletas Gruzdžių gyventojų pavardžių. Delegatas buvo M. Shragai. Papildomame 1914 m. sąraše minima daugiau pavardžių, o jo priekyje – rabinas I. A. Friedmanas. Tais metais miestelyje veikė asociacija „Khavatzelet Hasharon“ (Šarono lelija).
Tarp Gruzdžiuose tarnavusių rabinų buvo: rabinas Moshe Shapira (tarnavo 24 metus, mirė 1885 m.), rabinas Itskhakas Eizikas, Yosefo Friedmano sūnus (nuo 1905 m.) – žymus Lietuvos „Mizrakhi“ judėjimo narys, daugelio knygų autorius, ir paskutinis rabinas – Zislas Levinas.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybei suteikus žydams autonomiją, Gruzdžiuose buvo išrinkta penkių narių bendruomenės taryba: vienas iš bendrųjų sionistų, du iš „Tzeirei Zion“ (Siono jaunimo) ir du nepriklausomi nariai. Taryba ilgus metus aktyviai sprendė daugumą miestelio žydų gyvenimo klausimų. Žydai sunkiai vertėsi iš parduotuvių išlaikymo (daugiausia turgadieniais trečiadieniais), amatų bei ūkininkavimo, taip pat sulaukdavo paramos iš užsienyje gyvenančių giminaičių. Remiantis 1931 m. Lietuvos vyriausybės atlikta apklausa, tarp Gruzdžių žydų buvo: 3 grūdų pirkliai, arklių prekeivis, geležies ir įrankių parduotuvė, bakalėjos parduotuvė, 4 tekstilės parduotuvės ir siuvimo mašinų pardavimo parduotuvė. 1937 m. miestelyje buvo 7 žydų amatininkai: 2 siuvėjai, 2 kirpėjai, fotografas, puodžius ir mėsininkas.
Vietos žydų liaudies banko („Folksbank“) skyrius vaidino svarbų vaidmenį jų ekonominiame gyvenime. 1920 m. jis turėjo 26 narius.
Miestelyje vyko nuolatinė emigracija. Gruzdžiuose veikė žydų mokykla ir kelios šalpos įstaigos, tokios kaip „Gmilut Khesed“ (beveislių paskolų draugija) ir „Linat HaTsedek“ (nakvynės namai).
1940 m. rudenį, Lietuvą prijungus prie Sovietų Sąjungos, bendruomenės socialiniame ir ekonominiame gyvenime įvyko didelių pokyčių.
1941 m. birželio 29 d., praėjus savaitei po vokiečių įsiveržimo į Sovietų Sąjungą, lietuvių nacionalistai suėmė daug vietos žydų ir uždarė juos maldos namuose. Keista, bet tą pačią dieną jie buvo paleisti miestelį pasiekusių Vokietijos armijos atstovų įsakymu. Lietuviai piktinosi ir protestavo. 1941 m. lapkričio 5 d. toje pačioje vietoje buvo įkalinta dar daugiau žydų (vyrai, moterys, bet be vaikų). Kitą dieną jie buvo išvežti į žydų kapines, esančias vienas kilometras į pietus nuo miestelio, ir ten sušaudyti. Kūnai buvo sumesti į duobę, prieš tai iškastą prie rytinių kapinių vartų. Kol lietuviai vykdė savo žudikišką darbą, vokiečiai stovėjo nuošalyje ir fotografavo šiuos veiksmus. Likę žydai – vyrai, moterys ir vaikai – po mėnesio buvo išvežti į Žagarės miestą ir ten nužudyti bei palaidoti kartu su žydais, surinktais iš kitų apylinkės vietų, kurie ten buvo sutelkti per Jom Kipurą (Išpirkimo dieną, 1941 m.). Vienintelis gyvas išlikęs ir iki karo pabaigos išgyvenęs žydas buvo Pinkhas Ulmanas. Jį paslėpė netoliese esančiame kaime gyvenęs lietuvis valstietis.
Bibliografija:
Gotlib, Ohalei Shem, p. 33.
Kamzon, The Jews of Lithuania, p. 161, 167.
Masinės žudynės Lietuvoje, 2 dalis, p. 403.
Hamelitz [Gynėjas] – (Sankt Peterburgas), 1887-04-26.